Kai darbas ne vien darbas, arba apie kitokį lietuvį Portugalijoje

Praėjusią savaitę buvau iškviesta versti žodžiu iš portugalų į lietuvių k., į Porto miestą. Nežinojau, kam, iškvietė teismas, tik žinojau, kad psichologiniam asmens įvertinimui, ir kad asmuo yra Lietuvos pilietis, nekalbantis portugališkai.
Sulysęs, susivėlęs vyras nenudžiugo mane pamatęs. "Aš gi jums sakiau, man nereikia nieko, jokios pagalbos!" - nervinosi jis. Tačiau kalbėti portugališkai nekalbėjo, tik padrikai angliškai. Psichologė uždavinėjo klausimus, aš verčiau, ir jis atsakinėjo. Painios mintys, sunkūs suprasti atsakymų labirintai, staiga prasiveržiantis pyktis ar panika, kodėl čia jį kažkas "tardo" - juk jis nieko blogo nepadaręs.
Taip ir likome su psichologe nesupratusios, kiek metų šis lietuvis gyvena Portugalijoje, ir kiek iš jų yra praleidęs gatvėje. Paklaustas, kelintais atvyko, sakė, kad 1986, tačiau paskui niršo, bandant pasitikslinti, kaip mes nesuprantančios, jis šalyje tik 10-12 metų. O šiemet, pasak jo - 2006.
Teigė turintis tris aukštuosius išsilavinimus. Psichologei paraidžiui padiktavau trijų Lietuvos didžiųjų universitetų pavadinimus.
Jei ne vietos kunigas, kuris suteikė jam būstą, ir ėmė rūpintis, kad šis lietuvis gautų nors kokią valstybės paramą (dėl ko buvau ir iškviesta), turbūt vyriškis ir toliau būtų nakvojęs telefono būdelėje. "Ten nelyja", - lyg teisinasi man dėl savo išmonės, kur sugalvojo praleisti portugališkas naktis (taip, jos irgi būna vėsios ir šaltos).
Benamis išgyvendavo iš išmaldos.
Laikinajame kunigo suteiktame butuke yra televizorius. Naujakurys dabar žiūri užsienio žinių kanalus - BBC, CNN... Dėl to ir moka angliškai. Nežino, kas yra Portugalijos ministras, portugališkos žinios nedomina. Į Lietuvą grįžti nenori. Sakė turįs sūnų, gyvenantį užsienyje.
"Kam man reikia, aš visko turiu, aš pats galiu užsidirbti", - gal ligos paveiktas, per kurią nemato visos realybės, o gal šviesios sąmonės blyksnių, kuriuose jis dar sveikas, darbingas ir išdidus žmogus, kartojo mums šis ilgalaikis benamis.

Ką darytumėme mes, būdami vienui vieni svetimoje šalyje, beveik ar visai nemokantys šalies kalbos ir dar susirgę protine liga? O gal mūsų proto prietėmiai - tai vienintelis prieglobstis ir apsauga nuo viso kito blogio?..
Štai ir tokių mūsų tautiečių gyvena užsienyje. Nematomų, užmirštų.
"Čia mano geriausias draugas", - entuziastingai rodo į portugalą kunigą, įėjusį į kabinetą.
Turbūt jau niekad nebežvelgsiu į telefono būdeles taip, kaip prieš tai.